^%%

Esu prisigėrusi tiek tylos, kad net bloga darosi. Vieną akimirką pamaniau, kad ją teks gerti kibirais ir toliau; bėgančios dienos neneša nieko naujo, tik skandina mano dienas nežinios tyloje.
Kasdien galvoju apie tuos keistus sutapimus ir prisiminimus, kurie verčia mane ne tik abejoti, bet ir kažkuo tikėti, bet paskutinės viltys alsuoja it gyvenimo išvargintas žmogus, vos ne vos. Prasmingai tyli telefonas ir tušti laiškai groja paskutiniais nervų siūleliais, o šie naktimis maloniai bendrauja su mano nemiga ir košmarais. Skambėtų ir būtų desperatiška, jei mėnesiai turėtų mažiau nei 28 dienas...

Pesimistiškumo persismelkusios pirmos sausio dienos, apibendrinančios dar daugelį kitų dienų iš visų mūsų susitikimų.Visada tikėjau, kad "trečias kartas nemeluoja", bet ta tyla buvo viską užvaldžiusi taip smarkiai, kad pamiršau tikėjimą. Dariau tai, ką reikėjo daryti, bandžiau susidėlioti viską taip, lyg trečio karto nebūtų... Baigiu užsimiršti.

Ir tai nėra PMS.